Family history

From generation to generation under the wing of a bee

Our history as beekeepers began in 1991. on July 20, during our wedding 😊. Then the first family of bees arrived!!

As was customary in those days, we celebrated the holiday at home - the old man's homestead in the village of Petkūniškis (Utena district). On the second day of the wedding, while walking around the garden, we look - there is humming in the old, abandoned beehive! And that hum is getting louder, and the honey is getting more abundant... The beekeeping man learned from the cult book of J. Krisčiūnas and his father-in-law 😊. My dad always had about 10 families as far as I can remember. When I was a child, when I had to attack the hives, I was so afraid of bees, but now their buzzing makes me happy and calm.

Our main apiary still buzzes today in the village of Petkūniškis - next to the Aukštaitija National Park. It is symbolic that right here, a few kilometers away, the Stripeikiai beekeeping museum is located, whose founder Bronius Kazla and I were good friends.

Natūralių kremų (mes juos vadiname ūkiškai – tepaliukais) era prasidėjo ne per seniausiai – juos maišau nuo 2018 metų. Mano promočiutė (Eleonora Padvaiskaitė- Žilėnienė) buvo kaimo žolininkė, pribuvėja. Matyt, iš jos paveldėtas noras mane gena į pelkes ir laukus žoliauti. Be to, nuo vaikystės prisimenu, kaip močiutė, stovėdama prie plytos, pamažu maišydavo tepalus kantriai laukdama, kol išsiskleis bičių pikis, eglių sakai ir vyšnių derva (mūsų, vaikų, užduotis buvo prigramdyti tos dervos nuo vyšnių kamienų). Bet ir šitam pašaukimui skleistis prireikė išorinio impulso- susitikimo su žmogumi, kuris paskatino prisiminti močiutės tupinėjimus prie plytos. Tada, su mama bevartytamos senus albumus, atradome užrašų skiautes, atgaminome senuosius receptus, jų pagrindu šiandien kuriame naujus. Tad BARSUKO TEPALĄ ne be reikalo šiandien vadiname legendiniu, nes jis yra visų mūsų kremų motina. Būtent šis kremas verdamas pagal autentišką močiutės receptą, tik vyšnių dervos nededam, nes vaikai jau dideli- nėra kam po vyšnynus laipioti :). 

Kad ir kaip beskaičiuotum, reikia pripažinti, kad esame mažų mažiausiai ketvirta karta, kopinėjanti medų, renkanti žolynus, verdanti įvairius maceratus ir maišanti kremus/ tepalus. Ketvirta karta, su pagarba žmogui ir dėkingumu gamtai, besiglaudžianti po bitės sparnu.